šlaitas

1 šlaĩtas sm. (2) K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, FrnW997, (4), Kb; JbL233 1. R, MŽ, N, [K], M, LsB534, L, Š, E, Krkl kalno šonas, atkalnė: Šlaitų gūbriai (kaubriai) VĮ. Tos iš šlaĩto žibutės Jrb. Šlaitaĩs tais liuob anie džiovins tas durpes Šts. Šlaitaĩ dideli, tuose šlaituosè žemuogės auga Grnk. Kam tos kiaulės? – Šlaitam knistie LLDI397(Kb). Kam tie šlaitai? – Kopūstam sodyt LTR(Mrk). Dar vis tebepūtė šiaurės vėjas, ir tik kur ne kur žaliavo šlaitai LzP. Iš vienos kelio pusės ėjo stačiai nukastas kalno šlaitas P.Cvir. Amžinai čia vėjas nešioja sniegą nuogais kalno šlaitais rš. Sniegas pavasarį nuo kalno šliauždamas, atskilusias uolas žemyn šlaitais nurito Mš. | Šlaitų vėjas GTŽ. ^ Mažas būdamas į keturias dūdas pučia, o užaugęs šlaĩtais vaikščio[ja] (veršis) Sch67. ║ Rtr, NdŽ krantas, skardis: Statūs Armenos šlaitaĩ Vl. Nestovėk prie pat šlaĩto, – ka duosi galva žemyn! Skr. Palei Alksnupį šlaitẽliais [šienaujame] Kdn. Žiemą [karjero] šlaitu gãli nuslysti ir atsidurti po ledu neatsargus žmogus ar žaidžiantys vaikai sp. Šlaitas į marias status rš. ║ J.Jabl, NdŽ, Šmk nuolaidi vietovė, apaugusi medžiais, krūmais: Kožna atkalnė su mišku vadinas šlaĩtas J. Šiam šlaitè auga daug lazdų, skirpstų, skroblų, grūšių J. Kas tę par paukščiukų čiauškėjimas tam šlaitè! Smln. Kas ten bus tuose šlaĩtuose – tik lapių olos ir paukščių lizdai Dkš. Einu į šlaĩtą riešutaut Vdžg. Eidavo į miškus, į šlaitùs ieškot tų medžių Erž. Tarp šlaito lazdynų svyrinėjo lokys šleivys J.Jabl. Sode obuolėlius beskainiosi, šlaite riešutėlius bevalgysi LTR(Plk). Siuntė mane matušėlė į girelę obuoliauti, į šlaitẽlį riešutauti Š(Grk). ^ Paukštis į krūmus, vanduo į šlaitùs traukias Sch92(B), TŽV625. Senam šlaite i velniui nesmagu LTR(Vdk). 2. NdŽ nuolydis: Šlaito koeficientas ŽŪŽ111. Šlaito aukštis PolŽ60. Šlaito lūžis GTŽ. 3. NdŽ, FrnW997 lygios žemės plotas, lyguma: Šlaĩtas geros žemės K.Būg(Jž).